Į ką atkreipti dėmesį renkantis naują drabužį? TEXTALE įkūrėja Viktorija Nausėdė dalijasi savo įžvalgomis ir pataria, kaip gi rinktis tvariai pagamintus drabužius, kur jų ieškoti ir kur rasti bei ką daryti su nebetinkamais rūbais. Interviu su ja.
Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį renkantis naują drabužį?
Pirmiausia, skaitykime etiketes – ten paprastai užšifruota visa svarbiausia informacija. Kviečiu atkreipti dėmesį į:
- Gaminių ženklinimas. Visi ES rinkai skirti nauji drabužiai privalo atitikti ES ženklinimo reikalavimus. Etiketėje turi būti aiškiai nurodoma kilmės šalis ar jų grupė, visų naudotų tekstilės pluoštų sudėtis, pateikiamos priežiūros instrukcijos. Sertifikuota produkcija žymima specialiais eko ženklais. Žinomiausias ES – Europos ekologinis ženklas ,,ES gėlė“ (EU Ecolabel), taip pat ,,Žydrasis angelas“ (Der Blaue Engel), ,,Šiaurės gulbė“ (Nordic Swan). Bet ženklinimas – atskira tema, verta detalesnio pasinagrinėjimo.
- Kokybė vietoje kiekybės. Investuokime į kokybišką bazinį garderobą, t.y. tuos drabužius, kurie sudaro mūsų spintos stuburą, kuriuos dėvime dažniausiai. Rinkimės juos universalesnius, neutralių ir lengvai tarpusavyje derinamų spalvų, kas leis su mažesniu dedamųjų kiekiu sukurti daugiau derinių. Kokybė matosi vizualiai, tad renkantis fizinėje parduotuvėje atidžiau įvertinkime gaminio detalių sujungimus, siūlių kokybę. Kokybiškas kainuos brangiau, užtat tarnaus ilgiau.
- Rinkimės vietoje pagamintą produkciją. Tokiu būdu ne tik palaikysime vietos verslą, bet mažinsime gaminių transportavimo poveikį aplinkai. Turime vietos dizainerius, kūrėjus, atsigaunančias siuvimo ir taisymo studijas, pakankamai garsių vietos prekės ženklų, diegiančių tvarumo principus, einančių koja kojon su kitomis inovacijomis.
- Pasidomėkime prekės ženklo, iš kurio perkame, vertybėmis. Juk būtent savo piniginėmis mes balsuojame už tai, ką mums gamintojas/importuotojas pasiūlys. Balsuokime už pokyčius tvarumo link! Šiandien dienai jau galime rasti išties daug prieinamos informacijos – didieji gamintojai viešina gamybos grandines, rengia ir ir pristato visuomenei savo tvarumo ataskaitas. Žinoma, komunikacijos kampanijose tikrai vis dar netrūksta Green washing’o (vad. žaliojo smegenų plovimo), tačiau bent apytikrį vaizdą galime susidaryti.
- Natūralumas vs. sintetika: Kiek įmanoma, prioritetą teikime natūraliems pluoštams. Tokie pluoštai, kaip vilna, ekologiška medvilnė, viskozė, kanapių pluoštas, šilkas atitinka mūsų organizmo poreikius, praleidžia orą, sugeria drėgmę, labiau tinkami alergiškiems ir turintiems jautrią odą. Sintetiniai audiniai (kaip ir kitas plastikas) naudojimo etape dūla, kas tapo tiksinčia taršos mikroplastiku bomba. Iš kitos pusės, be sintetinio pluošto mados industrija neįsivaizduojama. Jis būtinas ir įprastas, siekiant užtikrinti gaminių estetines ir funkcines savybes (audinių lengvumui, tamprumui, blizgesiui, formos išlaikymui, priežiūros paprastumui – greičiau džiūsta, mažiau glamžosi, t.t.). Tad pagrindine problema šiandien įvardinamas ne sintetinių pluoštų egzistavimas, o pats sintetikos perteklius.
- Medžiagų inovacijos. Atsiranda išties puikių alternatyvų, kurios pakeičia natūralią, kaip ir “dirbtinę” (sintetinę) odą, kailį, kurių gamybai nebenaudojami gyvūnai ir jų dalys, neeksperimentuojama su žmogaus sveikata. Randasi savaime išsilyginantys, išsivalantys, augantys, dezinfekuojantys, gydantys audiniai. Rinkoje jau turime iš atliekų regeneruotų pluoštų (perdirbta medvilnė, poliesteris, vilna, kt.).
- Priežiūros instrukcija etiketėje. Rinkdamiesi naują gaminį, būtinai realiai įvertinkime savo galimybes vėliau užtikrinti reikalingą jo priežiūrą. Pvz., jeigu etiketėje nurodoma, kad galimas tik sausas valymas, ar turėsime galimybę kaskart tokį daiktą valyti valykloje? Kitoks valymo būdas gali nepataisomai sugadinti gaminį. Plačiau apie drabužių priežiūrą skaitykite TEXTALE tekste: https://textale.lt/kaip-priziureti-drabuzius/
Ar tai, kad drabužis yra pasiūtas iš poliesterio reiškia, kad jis nebegalės būti perdirbamas?
Pats poliesteris yra perdirbamas, tačiau dažniausiai ne į drabužių pramonėje naudojamas medžiagas, o į kitas, žemesnės kokybės, naudojamas baldų pramonėje, įvairių plokščių gamybai, statybos sektoriuje, izoliacijai, užpildams, kt. Tuo tarpu, drabužių ir tekstilės pramonėje naudojamas perdirbtas poliesteris (RPET) dažniausiai regeneruojamas iš kitų antrinių žaliavų, pvz. iš plastiko pakuočių (PET buteliai, kitas PE), kas kažkiek sprendžia plastiko, bet ne tekstilės atliekų problemas.
Pagrindinė problema drabužių perdirbimui į pluoštą, kuris galėtų toliau būti naudojamas audinių gamybai, yra tai, kad net tie patys sintetiniai audiniai dažnai būna sudaryti iš kelių skirtingų pluoštų, kurių vėlesnis atskyrimas, siekiant regeneruoti vienos rūšies medžiagą, yra neįmanomas arba per daug sudėtingas, tenka investuoti į brangias technologijas atliekų rūšiavimui, mišinių atskyrimui, valymui, maišyti su naujomis žaliavomis, kad išsaugoti kokybinius parametrus, ko pasėkoje atgautoji žaliava tampa per brangi ją naudoti toliau. Todėl išties didelė dalis sintetinių rūbų šiandien nukreipiama deginimui, regeneruojant ne medžiagas, o energiją.
Kur dėti tuos drabužius, kurie jau tikrai nebelabai tinka nešiojimui? Turbūt jie netinkami mesti į tekstilės surinkimo konteinerius, bet kur tuomet?
Nebetinkami panaudoti pagal paskirtį drabužiai laikytini tekstilės atliekomis. Tokios atliekos tvarkomos savivaldybių organizuojamose atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemose. Tekstilės atliekų surinkimui ir tvarkymui regioninėse ir savivaldybių atliekų tvarkymo sistemose diegiama speciali infrastruktūra. Tokios atliekos surenkamos tiek konteineriais, tiek gali būti pristatomos į savivaldybių ir regioninių atliekų tvarkymo centrų operuojamas didelių gabaritų aikšteles arba pakartotinio naudojimo centrus. Galimybių tekstilės tvarkymui Lietuvoje tikrai daugės.
Vieno atsakymo, kas gali būti dedama į tekstilės konteinerius, negali būti, mat tekstilės konteinerių šiandien jau ir Lietuvoje matome įvairių, pvz., vieni statomi lauko, kiti – vidaus sąlygomis. Ir šių konteinerių paskirtis, priklausomai nuo tekstilės surinkėjo, taip pat gali skirtis. Pvz., vieni renka tik pakartotiniam naudojimui tinkamus drabužius, avalynę, tekstilės gaminius, kiti renka visus srautus kartu – švarią, tačiau – tiek tinkamą, tiek netinkamą dėvėti, tekstilę. Todėl kiekvienu atveju reikėtų pasitikslinti, kas nurodyta ant tekstilės surinkimo dėžės ar konteinerio.
Gal galite patikslinti, kas visgi yra ta “greita mada”?
“Greita” mada įvardinama gamybos ir vartojimo kryptis, atsiradusi paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje, grįsta ženkliai kritusiomis aprangos kainomis ir stipriai išaugusiu jos vartojimu. Dar sakoma, kad tuo metu mada tapo prieinama plačiajai masei vartotojų. Greitos mados varomoji jėga – gebėjimas kuo greičiau ir pigiau perkelti tai, kas ant podiumo, į prekybos lentynas ir vartotojų drabužines. Pigesni gaminiai, aišku, lėmė prastesnę kokybę. Greitai besikeičiančios pigių gaminių kolekcijos skatino vartotojiškumą, ženkliai trumpėjo drabužių dėvėjimo laikas, kaupėsi kalnai atliekų. Užsisuko visas ratas, trečia dešimtis metų pagal apimtis vyraujantis visoje mados industrijoje.
Ar tai, kad pvz. palaidinė kainuoja 20 Eur ir yra pasiūta Bangladeše reiškia, kad gal nereikėtų jos rinktis, nes ją vergiškomis sąlygomis siuvo tos šalies gyventojai? Ir paties drabužio savikaina yra gerokai mažesnė, tik mokame už jo kelionę po pasaulį? Kokios būtų jūsų rekomendacijos?
Vieno atsakymo čia būti negali. Išnaudojimo tikimybė – taip – ji vis dar egzistuoja. Ir ne be pagrindo tokie išvedžiojimai, mat tikrai daug išviešintų skaudžių to įrodymų. Tačiau, prie tos išnaudojimo praktikos prisidėjo ne vien greitos mados atstovai. Kaip vėliau aiškėjo, 200 Eur ir daug daugiau kainuojanti palaidinė galėjo būti siuvama visiškai ta pačia siuvamąja, ten pat, tomis pačiomis sąlygomis. Svarbi dedamoji visame šitame žaidime esame ir mes patys – pirkėjai, norintys gauti viską kaip įmanoma pigiau. Vis tik, šiandien tiekimo grandinėje matome vis daugiau pokyčių. Mados industrijos dalyviai investuoja į darbo sąlygų gerinimą, ir jau viešinamos ne tik nelaimingos istorijos, bet vis daugiau gerosios praktikos pavyzdžių. Vadinasi, bendros įvairių organizacijų pastangos siekti pokyčių jau duoda vaisių. Dabar svarbu, kiek vartotojai nusiteikę keisti savo vartojimo įpročius?
Aš grįžčiau ties pirmame klausime duoto patarimo: pirkti mažiau, iš arčiau, už brangiau, bet ilgam nešiojimui, žinant, kad daiktas gamintas su pagarba gamtai ir žmogui.
Ar žinote, kur Lietuvoje ieškoti tvariai pasiūtų drabužių? Gal turime tikrai tuo užsiimančių prekių ženklų?
Sutiksite, kad žodis “tvarus” apima labai daug aspektų, ir šiandien dienai dažnai jis vartojamas per dažnai, nepasvėrus. Nesiplečiant, gaminančių visiškai “tvariai” Lietuvoje neisškirčiau, mat kiekvienas gamybos procesas neapsieina be neigiamo poveikio, didinant aplinkosauginį mados pėdsaką. Užtat siekiančių tvarumo, pamažu einančių tvarumo link, tikrai yra, ir galime pasidžiaugti, kad tokių daugėja. Galbūt tik dėl įprastai kiek didesnės kainos tokie prekių ženklai šiai dienai tapę žinomesni Skandinavijos šalyse ir Vakarų vartotojų. O mums dar reikia laiko.
